zagatofke blogas

Taigi, pasirodo gyvenime pasitaiko žmonių, kurių nori nenori - turi vengti kaip maro ir stengtis neturėti nė menkiausio kontakto su jais. Neseniai pastebėjau merginos padrūškę, kuri bandydama nukabinti mano geriausią draugelį, naudojasi mano mergina.

Viskas prasidėjo tada, kai merginos padrūškę paliko vaikinas. Pirmąjį „našlės“ vakarą, kurį leidome kompaniją, jau spėjau išgirsti iš tos padrūškės pasiūlymą, jog jeigu ją suvesčiau su savo geriausiu draugu, esą pastatytų man bonką. Tada viską nuleidau tik juokais. Vėliau sekė dar vienas bendras išgertuvių vakaras, kuriame dalyvavo mano geriausias draugas ir švelniai tariant, jis buvo suvystytas. Atrodo ši mergina nežino ko nori, tačiau turi trumpalaikių užgaidų ir tenkina tik jas. Ir dar čia ne pabaiga.

Užgaidų tenkinimas nėra blogas dalykas. Juk savo užgaidas tenkiname kasdien, jos gali būti nuo mūsų apsirengimo stiliaus iki skanesnio šokolado pirkimo. Bet visai kitas reikalas, kai savo užgaidas tenkiname kitų sąskaita. Pavyzdžiui, mūsų pasakojimo herojė, mano merginos padrūškė, jau spėjo suorganizuoti ne vieną bendrą vakarą su draugais, mano merginos namuose, norėdama toliau vystyti mano geriausią draugą. Pati nei metasi prie to pinigų, absoliučiai nieko neduoda - tik ima. Visai neblogas gyvenimas, ką?

Istorijos moralas būtų toks, jog tokių žmonių, kurie naudojasi kitais žmonėmis, norėdami pasiekti savo tikslų - pilna. Visada dairykitės per petį ir netapkite išnaudojami, nes net nepastebėsite, kaip tapsite įvelti į įvairias intrigas ir patys nieko nesuprasite.

Neseniai aptikau Steve Job’so biografinį filmuką, kuris laidėsi torrentuose.

Anonsas: www.youtube.com/watch?v=3_tGxNyLuns

Pats filmukas trunka apie valandą. Jame radau gan neblogų minčių, pavyzdžiui viena jų:

Kai apsidairai aplinkui ir supranti, jog visa kas tave supa, yra sukurta negudresnių už tave žmonių - pradedi gyventi visiškai kitaip.

Visiškai pritariu Steve’ui. Kodėl? Asmeniškai pats esu kūrybingas. Kiek leidžia išsimokslinimas, labiausiai reiškiuosi internete ir tas neapsiriboja vien klaviatūros tarškinimu. Turiu šiokį tokį tekstų rašymo verslą, šiandien spėjau paleisti vieną pramoginio turinio svetainę. Tačiau tai yra tik trupiniai, palyginti su mano idėjomis, kurias įgyvendinti drąsos visada stigdavo.

Mano problema buvo perfekcionizme. Aš žinodavau, jog nepadarysiu kažko tokio, prie ko niekas negalėtų prikibti. Visada siekdavau maksimumo iš kažkurios tai situacijos. Kadangi mano charakteris toks, jog ilgalaikių terminų negaliu laikytis, kitokio mąstymo kaip „viskas arba nieko“ taip ir neturėjau. Kol nesupratau jog nuo kažko visgi reikia pradėti.

Svarbiausia kažką išviso pradėti ir nepasiduoti, anksčiau ar vėliau, „ten“ nukaksit. Pasitikėkit manim.

Laikas yra svarbus kiekvienam žmogui, dėl to, jog jis ribotas visiems. Nes kiekvienas žmogus nori turėti kuo daugiau laisvo laiko ir to siekia įvairiausiais būdais. Dėl laiko žmonės stengiasi atlikti kuo daugiau darbo per kuo trumpesnį laiko tarpą. Tačiau problema iškyla tame, jog ne visada pavyksta prisiversti atlikti kažką, jeigu, pavyzdžiui, nėra nuotaikos arba jaučiasi nuovargis.

Pradėkime nuo to, jog siūloma įvairiausių būdų, kad prisiversti kažką padaryti. Dažniausiai visų tokių savikontrolės būdų pagrindą sudaro valios pastangos. Tereikia laikytis savidisciplinos, t.y. save pastoviai versti kažką daryti. Gaila, bet šitas darbų atlikimo metodas griūna kaip papūsta kortų kaladė, jeigu pradedama sau nuolaidžiauti bent vienoje pastangų reikalaujančioje srityje. Laimei, kad yra ir kitų būdų.

Pereikime prie motyvacijos. Ji būna dviejų tipų: vidinė ir išorinė. Vidinė motyvacija yra stimuliuojama pačio žmogaus, kai tuo tarpu išorinė motyvacija priklauso nuo tą žmogų supančios aplinkos. Tokiu būdu įmanoma pratempti savaitę, gal dvi savaites, atliekant tai, ką reikia, be jokių didesnių pastangų. Tačiau gyvenime reikalai ne visada krypsta ta linkme, kuria mes norėtume. Dažniausiai ta motyvacija išgaruoja, kai gaunami rezultatai netenkina lūkesčių. Tada puolama į depresiją, o vėliau tenka ieškotis kito energijos šaltinio.

Įprotis yra milžiniška galia, kuria šiais laikais žmonės nesinaudoja. Kol kas įpročiai minimi tik tada, kai jie daro žmogui bloga, iš ten ir kilo skambi frazė - žalingi įpročiai. Bet įpročiai gali būti ne tik, kad nežalingi, tačiau dar ir labai naudingi. Prisiminkite tas situacijas, kai kažką atliekate net to nesuvokdami. Pavyzdžiui, ar atsimenate kiek kartų vakar uždarėte duris savo kambaryje? Daugelis atsakysite, jog nelabai. Tai ir yra įprotis, tačiau jis tik durų uždarymu neapsiriboja. Galite panaudoti įpročius atliekant ir sudėtingus darbus. Svarbiausia yra užsiimti tais darbais kasdien,  tuo pačiu paros metu, kol priprasite. Mokslininkų teigimu, pakanka vos 21 dienos tam, kad susiformuotų naujas įprotis, t.y. priprastumėte prie kažkokios veiklos.

Taigi, tam, kad atlikti tai, ko nemėgstate, pakaks užsiimti ta veikla tik tris savaites. Praėjus šiam laikotarpiui, jums nereikės nei valios pastangų, nei motyvacijos ar kažkokių paskatinimų, kad įgyvendinti savo siekius. Net nepastebėsite, kaip pradėsite mėgautis tuo, ką atliekate. Ir paskutinis, tačiau nemažiau svarbus dalykas - jūs būsite laisvi, nes nepriklausysite nei nuo aplinkos, nei nuo savo emocinės būsenos, kadangi jūsų kūnas tiek psichiškai, tiek fiziškai bus užprogramuotas atlikti įprotį. Žinoma, reikėtų nepamiršti, kad įpročiui aktyvuoti yra reikalinga arba aplinka, arba tam tikras paros laikas, nes kitu atveju, gausis šnipštas.

Tikiuosi, kad blog’o rašymas ir vėl taps mano kiekvieno vakaro tradicija. Šiandien norėčiau bent kažkiek atskleisti mirties temą.

Na, žodis mirtis šiais laikais nebedaro įspūdžio. Rūkysi - mirsi, geriausiu atveju mirsi anksčiau, vartosi alkoholį - mirsi. Valgysi nepatikrintą maistą ar piktnaudžiausi kažkokiomis kitokiomis medžiagomis - mirsi. Nesimokysi mokykloje gerais pažymiais, neturėsi gero darbo, įgysi žalingus įpročius - vis tiek mirsi. Ar apsimoka save saugoti, jeigu vis tiek mirsi?

Pakalbėkime apie kiek mažiau ryškesnes, bet nemažiau svarbias mirties priežastis. O ar kas nors užsimena apie darbą? Jeigu dirbsi daug ir dar nemėgstamą darbą, jog irgi mirsi(juk nervai neamžini)? Štai šiandien pajutęs, jog baigėsi pinigai, susimasčiau, jog jeigu ir turėčiau pinigų, jie tik truputį pagerintų mano esamą situaciją. Bet ir vėl prieš akis švysteli mintis: mirsi. Dar visai neseniai skaičiau Steve Jobs’o citatas apie gyvenimą ir įstrigo vienas Steve pasisakymas, jog turtų į kapus nenusineši. Visiškai sutinku su Jobs’u, geriau vertinti savo sveikatą ir daryti tai, ką visada mėgsti - juk iš to bent šiek tiek uždirbsi. Žinoma, atsirastų man prieštaraujančių, tačiau retai kur rasi tokių žmonių, kurie domisi absoliučiai tik viena sritimi. Na, nebent tokie žmonės mano, jog jie gyvens amžinai.

Labiausiai dėl nesugebėjimo gyventi kenčia paaugliai. Juk jie jauni, trykštantys energija bei perspektyvomis - jie gyvens amžinai. „Mokykla? Kokia mokykla? Pasimokysiu 12 klasėje, susiimsiu. Baigsiu vidurinę ir važiuosiu dirbti į užsienį - o kol kas, darysiu ką noriu…“ - populiariausios mokinių mintys. Ir jų nevalia smerkti - juk visiems reikia kažkokio pasiteisinimo. Štai dar aną savaitę irgi maniau, jog gyvensiu dar ganėtinai ilgai ir viskas bus puiku. Bet netikėtai vieną vakarą facebook’e pastebėjau žinutes, jog mirė vienas 17metis. Pakako 5 minutes paskaitinėti velioniui skirtas užuojautos žinutes ant to pačio facebook’o sienos, kaip to pats nepastebėdamas, pradėjau džiaugtis, kad gyvenu.

Mokykis gyventi. Atiduok save visą kiekvieną dieną, jog nereikėtų nė sekundės abejoti dėl savo nugyvento gyvenimo. Daryk tai, ką myli - pinigai ateis savaime. Atmink, jog tų žalių popierėlių į kapus nenusineši. Vertink kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Dabar eik ir gyvenk!